Dviračio išpažintis

dviratisEsu dviratis ir nieko išradingiau nebeišrasiu. Du ratai, vairas panašu į ragus, suteptos grandinės, stabdžiai, prikabintas krepšys. Esu visai paprasta, bet neprasta transporto priemonė. Kodėl aš pasiryžau išpažinti savo kelionines nuodėmes? Nebuvau pats patikimiausias ir tvirčiausias, žinoma ir mane vairuojantys žmonės nebuvo Tour de France čempionai.Aš jau ir taip daug pasenau, jei galima taip sakyti. Žinau, kad niekada neapvažiuosiu viso pasaulio. Skaudžiausia tai, kad vairuotojai mane paliko čia, rūsyje, trūnyti. Net jaučiu kaip grandinės džiūsta ir ratai bliūkšta, bet kam tai įdomu. Juk niekas negirdi mano tylaus šaukimo.

Post-apokaliptiniai keliai ir pamiršti dviračiai

Išpažinties pastraipos tęsiasi kaip ir mano dūlėjimas. Niekam nerupi senas dviratis. Nesu aš sutvertas kalnas, tik tiesioms miesto gatvės, bet dar ir dabar prisimenu kokios duobėtos Kauno gatvės ir šaligatviai. Nėra man vietos. Pirmieji dviratininkai jau seniai išaugo mano ratus ir mano vairas per žemai nuleistas. Kartais galvoju, kad virš šio vienišo rūsio sustojo pasaulis, nėra dviratininkų ir keliai užversti griuvėsiais. Todėl man jau nėra vilties kaip ir žmonijai. Bet šios idėjos palanko mane vėlyvais nevilties ir liūdesio vakarais, nes pasaulis virš manęs dar ūžia ir skuba. Tik senus dviračius kažkodėl visi pamiršo.

Nepakeičiamas ir nepakenčiamas

Jau nesuskaičiuoju kiek laiko dūlėju šiame rūsyje. Padangos visai subliūško.Mieli dviratininkai, ar dar prisimenate, kur jūsų pirmasis dviratis ir koks jo likimas? Šis likimas nepakeičiamas ir nepakenčiamas. Negaliu pats judėti, o pirmieji dviratininkai čia nebegyvena. Ir ką aš bepakeisiu, galiu tik tyliai dalinti savo beviltiška išpažintimi. Gal nebuvau pats gražiausias ir tvirčiausias dviračių kieme. Kaimynų vaikai stumdydavo mane vairuojantį berniuką ir spardydavo mano senus ratus. Žinau, kad esu tik praeities reliktas, visai pamirštas. Manęs net neišgabeno iš šio rūsio į muziejų. Kaip smagu būtų sau ramiai dūlėti tarp panašaus likimo dviračių. Kol kas aš vienas šiame rūsyje.

Girdžiu, bet nejaučiu

Jau pamiršau koks duobėtas dviračių takas ir kokie pavojingi posūkiai. Aš tik girdžiu virš manęs ūžiantį gyvenimą. Kaip senas dviratis aš nebeturiu vietos. Šio rūsio sienos mane per ilgai spaudė. Jei kas tik pasiryžtų restauruoti mane ir vežtis į keliones. Kol kas mane kankina tik laukimas ir rūdijančio plieno garsas. Aš jau nejaučiu kaip bliūkšta padangos, tik girdžiu. Turbūt pirmieji dviratininkai iškeitė mane į motorinį transportą. Ar tyliai važiuojanti dviratis nėra atgaiva ir poilsis nuo šio ūžiančios pasaulio triukšmo? Mane nereikia degalų, tik šiek tiek oro padangose. Aš galiu įveikti bet kokį atstumą, tai kodėl aš vis dar trūniju šiame apleistame rūsyje?

Senas dviratis ir mirtis?

Ar manęs laukia senų dviračių likimas, mirtis? Žinau, kad plienas ir padangų guma yra labai lėtai, tačiau dviratis su kuriuo niekas nevažinėja pamažu miršta. Užanka jo gyvybiniai kanalai ir pedalai nebesisuka. Ir aš jau labai seniai nesisuku ūžiančio pasaulio posūkiuose. Kur jūs visi pradingot? Ar pasislėpėt po griuvėsiais? Aš jau per senas, kad galėčiau jus šaukti iš šio dviratininkų užmiršto kapo. Taip, šios sienos tai mano kapas. Kad ir kaip liūdnai mano išpažintis skambėtų, jos niekas nebegirdi. Išvežkite mane į gryną orą ir leiskite važiuoti. Kodėl aš jums pasakoju savo istoriją? Noriu jus įtikinti, kad ir seni dviračiai dar turi šiek tiek kelioninio parako savo grandinėse.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>